Zacharijo 11

₄Taip kalba VIEŠPATS, mano Dievas: „Būk piemeniu kaimenės avių, pasmerktų skerdynėms. ₅Perkantieji jas žudo nebaudžiami, o parduodantieji sako: ‘Tebūna garbė VIEŠPAČIUI, nes aš tapau turtingas!’ Net jų pačių piemenys jų nesigaili. ₆Nė aš daugiau nebepasigailėsiu krašto gyventojų, – tai VIEŠPATIES žodis. – Tikėk manimi, atiduosiu juos, kiekvieną jų, jo kaimynui ir jo karaliui į nagus. Jie nusiaubs žemę, bet iš jų rankų aš negelbėsiu nė vieno“.

₇Taigi dėl avių pirklių naudos aš tapau piemeniu kaimenės avių, pasmerktų skerdynėms. Pasiėmiau dvi lazdas, vieną pavadinau „Malone“, o kitą – „Vienybe“ ir rūpinausi avimis. ₈Per vieną mėnesį atsikračiau trijų piemenų, nes buvau dėl jų netekęs kantrybės, o ir jie manęs neapkentė. ₉Tariau: „Aš nebūsiu jūsų piemeniu. Kuri turi mirti, tenumiršta, kuri turi būti sunaikinta, tebūna sunaikinta, o likusios teryja viena kitos kūną!“ ₁₀Paėmiau lazdą „Malonę“ ir perlaužiau, panaikindamas Sandorą, kurią buvau sudaręs su visomis tautomis. ₁₁Tą dieną ji buvo panaikinta, ir avių pirkliai, stebėję mane, suprato, kad tai VIEŠPATIES žodis. ₁₂Tuomet jiems tariau: „Jei tai atrodo jums teisinga, išmokėkite man algą, bet jeigu ne, tai tiek to“. Jie atsvėrė man algos trisdešimt sidabro šekelių. ₁₃Bet VIEŠPATS man tarė: „Įmesk tai į iždą, šią šaunią kainą, kuria buvau jų įvertintas“. Paėmęs trisdešimt sidabro šekelių, įmečiau juos į iždą VIEŠPATIES Namuose. ₁₄Tuomet perlaužiau antrąją lazdą – „Vienybę“, panaikindamas šeimos ryšius tarp Judo ir Izraelio.

₁₅Tada VIEŠPATS tarė man: „Būk dar kartą piemeniu, šį kartą – niekam tikusiu piemeniu, ₁₆nes aš, tikėk manimi, išugdysiu krašte piemenį, kuris nesirūpins žūvančiomis, neieškos paklydusiųjų, negydys sergančiųjų ir nemaitins sveikųjų, bet ris riebiųjų mėsą ir net plėš jų nagus.